Projekto 093 integruotos pilietinio ugdymo pamokos „Ar tu myli Lietuvą?“ Šakių raj. Kriūkų vidurinėje mokykloje

Gegužės 9, 11 ir 18 d.  Šakių raj. Kriūkų vidurinėje mokykloje vyko integruotos pilietinio ugdymo pamokos – diskusijos „Ar tu myli Lietuvą?“ pagal projektą Mokyklų bendruomenių, kultūros, švietimo įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų partnerystės tinklo kūrimas diegiant inovacijas ugdymo procese.

Pamokos planas Nr.1

 

Pamokos planas Nr.2

Pamokose diskutavo ir padarė išvadas:

Ar aš myliu Lietuvą?
Šis klausimas retsykiais iškyla dažnam žmogui. Tikėtina, jog daugelis į jį atsakytų teigiamai. Kaipgi gali nemylėti savo tėvynės, juk ji pasaulyje yra vienintelė ir garantuoja mums vietą žemėje, garantuoja namus. Tačiau tėvynę mylime ne vien todėl, kad ji mūsų namai. Ryšys su gimtąja žeme, su tauta, su jos piliečiais yra kur kas stipresnis. Tad vienareikšmiškai ir kategoriškai atsakyti į šį klausimą nėra paprasta.
Tėvynės sąvoka susipina su kiekvieno mūsų tapatybe: Tėvynė mus sukūrė tokius, kokie esame. Jokia kita bendruomenė negali duoti to, ką duoda kiekvienam iš mūsų Lietuva. Tačiau tai gana savanaudiškas požiūris į tėvynę. Klausimą reikėtų kelti kitaip – ką MES duodame savo tėvynei? Aš galiu atvirai atsakyti, jog daviau tikrai mažiau nei ji davė man. Kai apie tai mąstau, norisi tikėti, jog ateityje galėsiu duoti daugiau, nors po trupinėlį, bet daugiau. Mano nedideli darbai, noras gerai mokytis, siekti užsibrėžtų tikslų – tai maži, bet svarbūs darbai tėvynės labui. Gal tie maži darbai ir noras kasdien kažką jai duoti ir yra toji meilė tėvynei? Sena kaip pasaulis tiesa, jog turtingas tas, kuris duoda, o ne tas, kuris ima, ko gero, yra  ne iš piršto laužta. Turtinga ir aš, kad turiu galimybę dirbti savo Tėvynei.
Svarbiausia tai, jog mes turtingi esame ne materialių dalykų, o dvasinių vertybių. Todėl tėvynei turime atsilyginti tais turtais, kuriuos puoselėjo ne viena prieš mus gyvenusi karta: saugodami kalbą, laikydamiesi papročių, gerbdami ir puoselėdami savo tautos kultūrą. Juk anksčiau žmonės stengėsi tai daryti tikrai nuoširdžiai ir atkakliai.  Martynas Mažvydas įmynė pirmuosius pėdsakus kurdamas lietuvišką raštą bei kalbą, padėjo pamatus, paremtus slabizavimu, tokius reikalingus ir tokius tvirtus. Knygnešiai sutvirtino tą kalbos namą ir neleido kitiems jo perstatyti savaip. Dar vienas lietuvis, kalbininkas Jonas Jablonskis, uždengė šio namo stogą, sunormino, susistemino, įtvirtino ir išgrynino lietuvių kalbą. Taigi šie žmonės ir jų nuveikti darbai mūsų tautos istorijoje ypatingi. Todėl mes turėtume puoselėti tai, ką sukūrė kiti mums. Ir ne tik šie žmonės, bet ir daugelis kitų (iki jų ir po jų gyvenusių) lietuvių nuoširdžiai ir svarbiausia nesavanaudiškai mylėjo Lietuvą. Tremtiniai į tolimąjį Sibirą vežėsi gimtosios žemės žiupsnį, klaupėsi ir ją bučiavo  sugrįžę, nes suprato, kokia reikšminga, kokia nepamainoma ji yra. Kovotojai už Nepriklausomybę vėlgi suvokė, kad laisva tauta – laisvi jos žmonės. Prieš tankus ar Rusijos valdžią jie stojo negalvodami apie mirties baimę, ten juos vedė meilė Lietuvai. Beatodairiška meilė Lietuvai suteikė jiems drąsos, ryžto, įkvėpė dideliems, reikšmingiems darbams. Meilė Tėvynei sujungė tūkstančių lietuvių rankas ir širdis Baltijos kelyje. Visus šiuos svarbius darbus įkvėpė ne kas kitas, o – Meilė Lietuvai!

Tad po visų šių ir dar daugybės nepaminėtų darbų sunku būtų rasti kitą atsakymą į klausimą – ar aš myliu Lietuvą, – jei ne tvirtą TAIP.  Juk mūsų, jaunosios kartos, pareiga, rūpestis ir atsakomybė ne tik šlovinti bei vertinti protėvių žygdarbius, bet ir garantuoti, kad dar ne vieną tūkstantį metų šiame mažame Pabaltijo gintaro laše ateities kartos šią frazę tars ne kaip klausimą, o kaip teiginį –  Taip, aš tikrai myliu Lietuvą!

Rašė 10 klasės mokinės Kotryna Maskolaitytė, Ugnė Masaitytė ir Viktorija Žėglaitytė.

Kategorijos: Šakių r. Kriūkų vidurinė mokykla | Įrašo nuoroda.

Parašykite komentarą